Debesys, lietus, basos kojos, tekšančios balos, salės šypsnis, liūtis, juodi paukščiai, raudonų rožių pumpurai, šlapi plaukai, šaltis, šiluma prisiminus Jį, namų stogai, drebulys, šokčiojantys lašai, sodri žaluma, liūdnas vaiko veidas, ašaros, draugas, liūdesys, ilgesys, vienatvė, mojanti ranka, rimstantis lietus.
Štai, kaip čia gyvena žmonės: didelės namų pavidalo dėžės apginti nuo „lietaus“ ir „sniego“ su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl, kad kiekvienas iš jų save suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje „kūnu“: kojos, rankos, pirštai, judinti pieštukams ir įrankiams. Jie kalba, bet nemoka bendrauti, žiūri, bet nemoka matyti, tai kas yra tikra, klauso, bet negirdi ar nenori girdėti, galvoja, bet net nebando mąstyti. Keista mažytė planeta. Noriu atgal į savo planetą.
Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės - imkit, numarinkit ir mane.
Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
Nežydės, nebežydės, nebežydės.
Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų,
Savo kelio nerandu, neberandu.
Dugne vynas ir košmaras, ir mirtis,
O ant kranto vieno sapno praeitis.
Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
Myliu, myliu, myliu meilę, myliu ją.
O po meilės, o po sapno, po dainos
Kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos?
Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės - imkit, numarinkit ir mane.
Žmogaus siela yra lyg gilus šulinys, kurio dugne tyvuliuoja skaidrus tarsi krištolas vanduo. Kiekviena žmogaus nuoskauda – kaip paslaptis, užrakinta medinėje dėžutėje. Ji kruopščiai slepiama įmetant tą dėžutę į šulinį, kurio dugno niekas negali pasiekti. Tame šulinyje dėžutės kaupiasi ir pūva, kol galiausiai sutrūkinėja ir nuoskaudos užteršia skaidrų šulinio vandenį. Ilgainiui, kai vanduo pasidaro neperregimai juodas, žmogus išprotėja arba…
Muzika – tai paukščių čiulbesys,
Tai dainos, skambančios iš lūpų,
Tai garsas, kurį tu ausyse girdi,
Tai melodija, kurios pamiršti negali.
Kodėl žmonės gaili to, kuris sėdi kampe atsiskyręs, vienas su savo mintimis ir darbais? Kodėl apie jį sako: „Vargšelis, jis vienas“? Kodėl žmonės, stovėdami svetimų veidų jūroje galvoja: „Aš laimingas, nes nesu vienišas“? Kodėl jie taip sako ir galvoja, nors žino, kad tai visiškas melas? Juk taip gera pabūti vienam su savo mintimis ir nieko neprisileisti arti, netrukdomam dirbti savus darbus, jaustis laimingam be pašalinių. Kiek kartų mes esame pasijautę apleisti, stovėdami audringai besilinksminančioje ar giliai liūdinčioje minioje? Bet vis tiek trokštame būti toje beveidėje ir bejausmėje jūroje, kuri mus užlieja, o atslūgusi palieka tik liūdesį ir tuštumą širdyje. Tai kodėl mūsų protas, mūsų nerimstančios sielos, veržiasi link svetimų žmonių, kai žinome, kad išsigelbėjimas nuo slegiančių minčių yra tik vienatvė? Gal todėl, kad džiaugtis vienam vis dėl to truputį liūdna?
Pavasari. Taip ilgai lauktas ir sulauktas. Kiek vilčių į jį sudėta, kiek svajonių. Bet jis jų nepateisino. Viskas vėl taip pat. Medžių lapai vėl žali. Gėlių vėl pilni laukai. Saulė vaiskiai šviečia. Bet aš ir nesitikėjau, kad pasaulis aukštyn kojomis versis. Tikėjausi ramybės, kurios negalių surasti. Tikėjausi tylos, kurios atrodo šiame pasaulyje nebeliko. Tikėjausi užmaršties, na bent jau tų nerimastingų minčių apie jį, nustūmimo į šalį. Bet nieko, net panašaus neįvyko. Nei ramybės, nei tylos, nei užmaršties. Pavasaris nepateisino mano lūkesčių… Reiks laukti vasaros…
